Saulėtą 2021 metų pavasario dieną važinėdamas dviračiu Lietuvos sostinėje pamačiau garbaus amžiaus senuką, geriantį dvilitrinį stipraus alaus butelį, nutriušusiais rūbais, atrodantį lyg benamį… Jo veidas buvo tooks susimąstęs ir liūdnas, kad tiesiog nesusilaikiau nepriėjęs ir nepakalbinęs. Tad priėjęs paklausiau kokia gi jo istorija, kodėl šis taip atrodo ir kodėl jo veidą kamuoja rūškana ir liūdesys…
Pasirodo šis garbaus amžiaus senjoras yra buvęs kariškis, tarnavęs Lietuvos valstybei daugiau nei 22 metus, tačiau šiam sulaukus garbaus amžiaus ir išėjus į pensiją, sunkiai sekasi sudurti galą su galu… Kariuomenėje matyti vaizdai, Antrojo Pasaulinio karo metu įvarė šiam žmogui daugybę traumų. Pavyzdžiui kare matė kaip prieš jo akis užlipęs ant minos žuvo jo geriausias draugas, arba kaip nuo patrankų kulkų žmonės plyšo į gabalus. Prisižiūrėjęs šių pragariškų baisybių jis puolė į depresiją ir įniko į alkoholį, ko pasekoje prarado darbą, jį paliko žmona, draugai ir dvi dukros su juo nebebendrauja… Niekas juo nebesirūpina, jis jaučiasi praradęs viltį ir gyvenimo skonį… Tai kas jam belieka.
Su žirnio dydžio ašaromis akyse jis pasakojo kaip jam skauda širdį, dėl juokingos mūsų valstybės jam mokamos pensijos. Iš gaunamų “kapeikų” jam vos sekasi sudurti galą su galu… Kaip po milžiniškų pastangų įdėtų kare, vardan Tėvynės jis senatvėje priverstas gyventi kaip ubagas…Kuris kamuojamas kariuomenėje matytų traumų, malšina skausmą vieninteliu būdu, kurio jį išmokė visuomenė, kurioje užaugo. Taip teisingai tas būdas yra alkoholis. Ne naujiena, kad sovietmetyje, šis narkotikas buvo piešiamas šviesiom spalvom, tarsi raktas į atsipalaidavimą, tarsi ramstis, tarsi draugas… Nesupraskite klaudingai aš neieškau čia kaltų. Ar tai būtų šio senjoro gyvenimo pasirinkimai, ar tai kariuomenė, ar alkoholis… Visi mes darome klaidų, bet šanso pasikeisti ir atjautos yra vertas kiekvienas ir mūsų komanda “GERADĖJAS” tuo šventai TIKIME.
Klausant šios istorijos man riedėjo ašaros, pasidarė be galo liūdna taip pat supratau kokie teisingi yra žodžiai “Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį.” Taip pat supratau, koks esu dėkingas, kad mano situacija yra kaip diena ir naktis. Kad turiu puikią nuostabią šeimą ir būrį draugų į kuriuos galiu atsiremti sunkiu metu ir kurie gali nelaimėje atsiremti į mane. Taip pat aiškiai supratau, koks siaubingas dalykas yra VIENATVĖ, tai tarsi peilis krūtinėn, mano nuomone už vienatvę nieko šiam pasaulyje nėra baisiau. Nėra nieko siaubingesnio nei jaustis apleistam, vienišam, nereikalingam,
išmestam į gatvę tarsi susmirdusi nuorūka…
Akimirką pakalbėjęs su šiuo garbaus amžiaus senjoru pamačiau jį visiškai kitoje šviesoje. Pamatęs mano rūpestį ir empatiją jis sviedė savo beveik pilną dviejų litrų alaus butelį į šiukšlinę ir pareiškė- “STOP, TAI MAN NEPADĖS! Ačiū, jaunuoli, kad skyrei savo laiko manęs išklausyti ir išgirsti mano istoriją… Jaučiuosi lyg akmuo nusirito nuo krūtinės. Jaučiu milžinišką palengvėjimą.” Susigraudinę apsikabinome, palinkėjome vienas kitam gražios dienos ir patraukėme savais keliais.
Moralas toks, kad bet kuriam iš mūsų taip gyvenime gali atsitikti, nei vienas nėra nuo to apsaugotas. Tad neskubėkime smerkti kitų ir pasistenkime suprasti, kodėl jie yra tokie kokie yra. Lipkime į vienas kito batus ir parodykime dalelę meilės ir atjautos, juk tai nieko nekainuoja, tačiau tai gali tapti kelrode žvaigžde žmogui netekusiam vilties. Tai gali sugrąžinti jam gyvenimo džiaugsmą.